Pirktiniai jaukai jau gamintojų būna pagardinti įvairiais kvapiais priedais. Ne visi kvapai vienodai veikia įvairias žuvis. Įvairiausių koncentruotų atraktantų, jų mišinių galima nusipirkti parduotuvėse. Meškeriotojams pravartu žinoti, kokie kvapai labiausiai vilioja žuvis:

Anyžius – mėgstamas kuojų, plakių ir aukšlių kvapas;

Gvazdikėliai – tinka mišinyje su cinamonu gaminant jaukus karšiams;

Kalendra – mėgstamas didžiųjų karšių kvapas, maišomas su anyžiumi;

Kmynai – tinka kuojoms jaukinti tekančiame vandenyje, paspartina medžiagų apykaitą;

Levanda – tinka visų karpinių žuvų jaukams, gerai užgožia nikotino kvapą;

Cinamonas – labiausia mėgstamas karpių ir karšių kvapas, galima maišyti su vanile;

“Tutti-frutti” – tinka paviršiniams jaukams bei karpiams vilioti sekliuose vandens telkiniuose;

Karamelė – mėgstamas karosų, lynų, karšių, karpių kvapas;

Rožių aliejus ir medus – mėgstami didžiųjų karpių kvapai, itin gerai tinka kukurūzams paskaninti;

Vanilė – mėgstamas karpių, karšių, menkių kvapas visuose vandens telkiniuose;

Česnakas – labai mėgstamas kuojų ir karšių kvapas, naudojamas stovinčiame vandenyje;

Bananai ir kokosas – tinka karpinių žuvų jaukams labai užterštuose vandenyse ir junginiuose su kitomis aromatizuojančiomis medžiagomis;

Kaparis – žadina visų karpinių žuvų apetitą, ypač vilioja palkius ir aukšles.

(Šaltinis: Ričardas Adomaitis. “Žūklė plūdine meškere”. Alma littera, 2003)

Na bet apie viską nuo pradžių.  Jau nuo penktadienio ryto su bendradarbiu Kęstučiu svajojome apie šią žūklę. Po darbo tik užkandome ir išlėkėme į Rusnę, pakeliui tik užsukome pas mano močiutę, malkų, kad naktis nebūtų tokia šalta ir galėtume maisto pasigaminti. Kandangi Rusnėje gyvena mano draugės, Ilonos, tėvai, tai tuo pačiu ir Ilona užvežiau pas tėvelių pasisvečiuoti.

Vietos ieškoti teko netrumpai. Vienviečių vietų galima rasti nemažai, tačiau, kad tilpti tryse (prie mūsų prisijungė dar ir draugės brolis Edgaras), reikia pasistengti. Skirvytėje labai didelė srovė, negelbsti nei 5 uncijų švinas, na o kandagi, mes norėjome žvejoti su pašarais, tai teko ieškotis ramesnės vietelės. Tokią radome Atmatoje, pora km nuo Rusnės vaziuojant link Uostadvario.

Penktadienio vakaras buvo ganėtinai ramus, pora kibimų, tačiau tuščių. Naktis taip pat išsvajotų rezultatų nedavė. Pirma žuvis – karšis (0.65 kg) užkibo jau prašvitus, apie pusę 7 ryto ant mėšlinių sliekų ir musės lervų sumuštinio. Tačiau iki 11 val. toje vietoje daugiau nieko, iškyrus pora pugžlių ir plakių, suvilioti ir nepavyko. Teko keisti vietą.

Kitą žvejybos vietą pasirinkome, jau Uostadvaryje, visai netoli uosto. Čia ir pavyko pirmą kartą gyvenime pagauti starkį (mažiukų neįskaičiuoju). Pirma kova su starkiu paliko malonių prisiminimų. Nors nelabai didelis, tik 1,2 kg., bet kovojo rimtai.

Tą dieną didesnių laimikių nebepasitaikė. Naktiniu slieku susigundė pora ešerių. Na, o ant kukurūzų užkibo keletas kuojų bei ramybės nedavė plakiai.

2010-01-31. Pirma žūklė šiais metais ant ledo. Nors laikmikis nebuvo gausus, bet smagiai gryname ore praleistas laikas, to vertas.

Atnaujinimas 2010-02-06: Po savaites… Praeitos savaitės patirtas pirmo ledo džiaugsmas, neleido šį savaitgalį sėdėti namie. Išsiruošėm į tą pačia vietą – marios šalia kairių poligono. Išvažiavome dar anksčiau, bet automobilių buvo netgi daugiau. Kadangi ten eismas faktiškai vienpusis, tai automobilį teko statyti pirmoje pasitaikiusioje vietoje. Kelionė iki tikslo, apie 2 km pėstute per sniegą ir ledą! Na, o ant ledo vaizdelis štai toks:

Žuklę pradėjom 8.00, baigėm 12.30, faktiškai kibimas buvo tik nuo 9.00 iki 11.00, vėliau tik vienas kitas timptelėjimas. Na, bet rezultatas palyginus su praeitu šeštadieniu (2010-01-31), tikrai geresnis

(Sveikinimas, šaltinis Feathered Fibers)

Savaitgalis.. Kaip nenuvažiuosi, kur į gamtą užmesti meškerės, kaip nepasimėgausi naturaliu gamtos grožiu!

Su Paulium susiruošėm į Miniją, į savo pamėgtą vietą netoli Sakučių. Atvykus į žuklės vietą (apie 16 val.), paaiškėjo, kad ši vieta ne tik mūsų mėgstama, tad teko ieškotis naujos.

Išsirinkus vietą, pasiruošėm žuklė įrankius (dugnines meškeres), pasigaminome pašarus (specialiai karšiais, tikimės šiandien jų pagauti). Kandangi pirmą valandą, kibimai nebuvo aktyvus, Paulius išsitraukė plūdinę meškerę. Sprendimas buvo teisingas, šalia kranto pasišėrus pradėjo kibti plakiai, nors žuvis ne iš tų kurią labai malonu žvejoti, bet kai karšiai nekimba, tai ir šios žuvys džiuginą širdį.

(Plakis, šaltinis www.zinau.lt)

Aš tęsiu savo žvejyba tik dugnine meškere, ir jau po valandos atsilieku rezultatu 10-0! Truputi atvėsus orui ir saulei pradėjus leistis apie 18 val. Prasidėjo gan intesyvus kibimas ir duginėmis meškerėmis. Tačiau, kaip bebūtų keista, kibo tik ant vienos meškerės, nors abu turėjome po dvi dugines meškeres.

Pradėjus tempti, teko išsitraukti “nedirbančias” dugnines meškeres ir tęsti žuklę laužo šviesoje.  Per visa žūklės laiką nepavyko suvilioti nei vieno karšio, nors pora panašių kibimo turėjome.

Būdamas gamtoje pamatai, kokia ištikro yra nuostabi gamta. Pirmą kartą teko stebėti tokį dangų, pilną žvaigždžių. Tai tiek šiam kartui, tikimės, kad šiemet dar pagausime karšių!

(Šaltinis: Linaspvlts’s Channel)

Matosi smagi žvejyba buvo. Gaila jog Lietuvoje tokių lydekų jau labai sunku pagauti. Na bet nežvejosi tai ir nepagausi, tuo ir norėčiau palinkėti šiais metais kiekvienam pagauti po panašų laimikį!

Senai jau nerašiau, kažkaip vis sunkiai sekas prisėsti prie šio projekto, turbūt šiek tiek tinginystė apėmusi, o gal per diena prie kompo prasėdėjus, po darbo jau nesinori vėl juo naudotis. Na, bet neesmė, geriau mažiau negu nieko.

Senai, jau norėjau apie Palangą parašyt. Gegužės 12d. teko pamėgint laimę ant Palangos tilto. Tiesą sakant pirmą kartą žvejojau nuo palangos tilto.

Na bet apie viską nuo pradžių. Sulaukiau Dainiuko skambučio su pasiūlymu vėjažuvių pažvejot. Kadangi dar niekad nebuvau jų gaudęs, tai labai norėjau pamėgint. Pasiūliau dar ir Skatui prisijungt, šis taip pat sutiko, nors ir spyriojosi pradžiai, matai į salę norėjo eit, pasportuot.

Apsipirkom masalų ir išvažiavom. Nuvažiavus į Palanga, pradėjom jau galvot, kad neteks žvejot, nes pūtė gan didelis vėjas. Tačiau išvydus kaip žvejai traukia vėjažuves, nepabantyt negalėjom ir mes. Pirmasis užmetė meškeres Dainiukas, ir gan greitai pagavo! Neliko ir mums su Skatu abejonių ką daryt.

Traukimo malonumas – neapsakomas. Keli beveik metro ilgio žuvį ant tilto, o ji visa spurda! Gaila, jog man teko tik viena ištraukt, beje kaip ir Skatui. Tačiau Dainiukas,visiems parodė kaip žvejot reikia, per gan trumpą laiką 4 ištraukė. Ir kaip visada – didžiausia pabėgo, nusinešdama ir prisiminimą – visą sistemėlę.

O štai ir mano laimikis:

Galėtų tokios žuvys kibt ištisus metus, o dabar vėl reiks laukti kitų metų.

Balandžio 30 d. buvo mano gimtadienis, tačiau švenčiau tik gegužės 3 d. Na visų detalių nepasakosiu, tie kas buvo – žino, o kas ne tai turbūt gali kaltint tik save. Kita diena, gerai išsimiegoję, nutarėm, kad būtų neblogai į gamtą palėkti, šašlykų pasikepti, alaus atsigerti, na vienu žodžiu atgaivinti sielą ir kūną po baliaus. O kokia kelionė į gamtą, prie upės be meškerių! Apie 12 išvažiuojam, bet iškart susiduriam su problema. Kadangi važiuot nutarėm į Miniją netoli Sakučių, tai reikėjo pravažiuot per Rimkus (kas gyvena, netoli žino, ką reiškią dabar važiuot per ten). Negana to kad visas kelias ten remontuojamas, tai dar ir traukinys bandė iš vienų bėgiu į kitus persirikiuot. Po 15min. laukimo apsisukom ir nuvažiavom pro kitur – palei Vilhelmo kanalą.

Pagaliau Minija! Išsirenkam vietą – pievelė šalia upės, visur žalia, gražu, ir staliukas yra, atrodo kad geriau ir būt negali. O pasirodo gali, nes vienas dalykas iškart krito į akis – tai vis dažniau pasikartojantis reiškinys – šiukšlės. Jau beveik nebėra vietų, kur atvažiavus pirmiausia nereikėtų apsirinkti šiukšlių (gėda turėtų būt tiems, kas taip nesirūpina gamta!).

Na bet straipsnis ne apie tai, tam reiktų skirti visiškai atskirą straipsnį.

Oras buvo gan šiltas, ramus, tikėjomės gerų laimikių, o ir upė gan gili ir plati atrodė. Tačiau kelios valandos buvo beveik tuščios neskaitant kelių aukšlių, Paulius džiaugėsi ir jomis, senai jau svajojo jų pagaudyti. Jei nekimba, kažką daryti vistiek reikia, tai pasikepėm dešrelių, skaniai pavalgėm (nors nevisi) – visgi toks ir buvo pagrindinis tikslas – atgaivinti savo sielas ir kūnus.

Pirkom Nemateko ir Krekenavos parūkytas dešreles – tai skirtumas didžiulis. Krekenavos dešrelės – tai niekam tikusios, skonis toks, kad turbūt ir šuo nevalgytų! O Nemateko, tai gardžios, puikios dešrelės – ateity žinosim kokį produktą pasirinkti.

Po gardžios vakarienės vėl stojom prie meškerių. Ypatingų pasikeitimų nebuvo – kibo tos pačios aukšlės, vienas kitas plakiukas pasitaikė. Tačiau viskas pasikeitė, kai saulė pradėjo liestis (apie 21 val.) – pradėjo kibti stambesnės žuvys. Man pavyko suvilioti 2 kuojas ir vieną plakį, na o Pauliui ir Pavliui sekėsi kur kas geriau! Paulius suviliojo 2 karšius – apie 1,3-1,5 kilogramo, o Pavlis net 4, tačiau truputi mažesnius – apie 1 kg. Tik Skatui nepasisekė pagaut karšiuko (kaip ir man beje). Keista, kad visą dieną pralaukus ir nieko nepagavus, vakare tokie laimikiai per 1 valandą.

Kitą vakarą, su Povilu ir vėl buvom nuvažiavę į tą pačią vietą. Tik šį kartą jau atvažiavom ant vakaro. Scenarijus pasikartojo, apie 21 val. vėl prasidėjo kibimai, tik šį kartą kitoje stovykloje – pavyko man pagauti 2, ilgai lauktus karšius.

Tai tiek šiam kartui, iki susitikimo.

Pasiruošėm pašarus, susitvarkėm meškeres ir pradėjom žvejybą. Na kibimai mūsų irgi nelepino, kibo tik smulkūs ešeriukai. Kol mes bandėm suviliot žuvį, Zaria bandė prisiminti savo sugebėjimus šaudyti (turi orinį šautuvą). Dienai jau artėjant link pabaigos prasidėjo lietus, pamačiau pirmus žaibus šiais metais ir išgirdau griaustinį. Lietus truputį turbūt atgaivino vandens gyventojus, man pavyko ištraukti vėžį! Keista, kad tokiam kanale kaip Klišupis veisiasi vėžiai. Ir pats laimikis ne iš mažiausių, aišku po fotosesijos buvo paleistas atgal.

Mindaugą taipogi nustebino jo laimikis, užkibo gan didesnis ešerys, nei kad pradžioj kibo. Bet kas keisčiausia, tai jis užkibo ant mažesnio savo gentainio, kuris matyt buvo užkibęs prieš tai.

Po tokių įdomių laimikių, dar pabandėm žuvies paieškoti, netoliese esančioje įlankoje, šalia vadinamosios “vadakaškės” (vandens perpumpavimo stotelė), tačiau žuvis nebuvo nusiteikusios su mumis bendraut..

Namo dar kaip ir anksti atrodė, tai prisijungėm prie Zarės, ir nuvažiavom prie Vilhelmo kanalo, savo taiklumą išmėgint. Susiradom keletą taikinių ir apšaudėm juos! Kaip ir reikėjo tikėtis, geriausiai sekėsi Zariai, nors Povilas irgi nenusileido savo taiklumu.

Taigi nors pati žūklė nebuvo labai sėkminga, diena baigėsi gan smagiai, svarbu jei nekimba susirast ką nuveikt linksmo! Iki susitikimo kitą kartą.

Vėl savaitgalis (balandžio 26d.) ir vėl žvejyba. Prasideda truputi viskas netaip kaip planavom, nes Paulius pramiega (truputuką užbaliavojo), beje nuo jo neatsilieka ir Povilas (keista, nes jam dažniausiai taip nepasitaikydavo). Taigi išvykstam ne 5 val. kaip planavom, bet apie 6 val. Sustojam Kintuose, nusipirkt licencijas ir truputi “apinių gėrimo” bei mineralinio (žinot sveikatai pataisyt). Atvykus matyt, kad žvejojančių mažiau nei preitą savaitgalį, matyt įtakos tam turi prasidėjes draudimas gaudyti karšius. Na šiaip ar taip mūsų tikslas šiandien pasigauti kuojų. Užsiimam žvejybines vietas, pasiruošiam pašarus ir pradedam žūklę. Pradžia sėkmingesnė buvo man, gal kad mėginau gaudyt ant sliekų. Tačiau truputėli įšilus orui, sliekus pradėjo tampyt tik smulkmė. Pasiteisino tada Povilo taktiką žvejoti su kukuruzais. Na o Paulius mėgino sėkmę su tešla, tačiau ja domėjosi tik plakiai, kuojų pasitaikė viena kita tik.

Į tą pačią vietą žadėjo atvykti ir mano darbo kolega Janina su savo vyru Donatu, tai jiems pirmas kartas Aukštumaloje. Po keletos konsultacijų telefonu pavyko ir jiems pasiekti kelionės tikslą. Po ilgoko pasivaikčiojimo pakrante, visgi įsikūrė netoliese mūsų. Nuo 10 val. pradėjo taip saulė kepinti, kad teko net statytis uždangas nuo saulės (Povilo sumanymas), tačiau vistiek saulės poveikis pasijautė, namie pažiūrėjus į veidrodį matėsi jog būtą gamtoj! Atėjo pietų metas, pasikepėm šašlikų (niam, niam). Gamtoje visas maistas skanu, o apie šašlykus tai net ir nėra kalbos koks tai gėris.

Po pietų aprimus kibimui, nusprendėm palikti šią vietą, ir pamėgint pagaut rimtesnies žuvies (karosų, karpių). Išvykom į Kintus, į kanalus. Aišku į nemokamus, nes nesiruošiam mokėti po 20lt už valandą privačiuose telkiniuose. Per kelias valandas pavyko pagauti tik pora ešeriukų. Gaila neišlaukėm vakarinės žūklės, nes Paulius baisiai jau namo norėjo. Prieš mums išvykstant, netoli musų atvyko brandaus amžiaus vyriokas, matyt žino, kad vakare kibimas prasideda. Na bet jau nesužinosim, kaip jam sekėsi.

Janinai ir Donatui, pasilikusiems Aukštumaloje, po piet sekėsi dar net geriau nei iš ryto. Pavyko suvilioti keletą stambesnių kuojų, lydekaitę ir karšį. Gerai kad karšis užkibo jau ant vakaro prieš išvykstant, o ne dieną, nes po piet tik mums išvykus, buvo inspekcija atvažiavus patikrint kaip žvejai taisyklių laikosi.

Tai toks buvo šaunus savaitgalis. Nei žvyno, nei..